NŠP istorija

NŠP pasaulyje

Priešistorė

Kad moteris nėra visą laiką vienodai vaisinga ir kad galimybė pastoti glaudžiai susijusi su tam tikrais moters kūno siunčiamais ženklais, žmonija yra pastebėjusi dar nuo neatmenamų laikų.

Šiuo metu žinomos bent trys Afrikos gentys (taita, kamba, luo), kurių moterims nuo seno buvo įprasta gimdos kaklelio išskyrų pakitimus naudoti kaip vaisingumo požymį. Australijos aborigenų genties vyresnioji Niranji yra aprašiusi, kaip jaunas jos genties mergaites šventoje vietoje mokydavo suprasti gleivių teikiamas žinias.

Natūralus šeimos planavimas (NŠP), kaip jį suprantame šiandien, atsirado tik XX a. Tai sutapo su sparčia mokslo pažanga vaisingumo fiziologijos srityje.

Šiuolaikinė NŠP metodų klasifikacija pateikta atskirame skyriuje. Čia kiek kitokia seka aptarsime metodų atsiradimo raidą.

Ritmo metodas

Nėra žinoma, kiek senosiose kultūrose išmanyta apie tai, kuri moters ciklo dalis yra vaisingiausia.

1000 m. pr. Kr. Susruta manė, kad vaisingos yra 12 pirmųjų ciklo dienų. Charata, gyvenęs 900 m. pr. Kr., šį tarpsnį pratęsė iki 16 dienų. Aristoteliui tas laikas atrodė tik 5 dienos. Graikų ginekologas Soranas tikėjo ovuliaciją įvykstant tuoj po mėnesinių, kol gimda "yra tuščia ir pasiruošusi priimti sėklą".

388 m. šv. Augustinas, oponuodamas manichėjų sektai, vaikų pradėjimą (neva sielų įkalinimą mirtinguose kūnuose) laikiusiai amoraliu, rašė, jog santuoka yra skirta vaikų auginimui, tad stengtis kiek įmanoma nustatyti laiką, kuomet, labiausiai tikėtina, jog moteris pastos, ir tuo metu susilaikyti nuo santuokinio lytinio akto, reiškia persisotinimą geismais. Manoma, kad šv. Augustinas kaip vaisingąjį laiką turėjo omenyje periodą iškart po ritualinio apsiplovimo, atliekamo po mėnesinių (nors nėra išlikę duomenų, ar manichėjai jį praktikavo).


Jei manichėjai ir žinojo, kaip tiksliai nustatyti vaisingosios fazės ribas, šios žinios mirė kartu su jais.

XI a. Maimonidas prakalbo apie vaisingumą ciklo viduryje, tačiau vaisinga laikė tik vieną dieną.


Apie 1840 m. pastebėta, kad daugeliui gyvūnų (pvz. šunims) ovuliacija įvyksta poravimosi metu. Kadangi tuo metu patelėms paprastai būna kraujingų išskyrų, padaryta klaidinga išvada, jog kraujavimas (mėnesinės) reiškia vaisingiausią laiką. Šią teoriją palaikė T. von Bischoff, F. Pouchet ir A. Raciborski.

1854 m. anglų gydytojas G. Drysdale savo pacientus teisingai mokė, jog mėnesinėms artimos dienos yra mažiausiai vaisingos, tačiau XIX a. tai nebuvo populiari nuomonė.

1853 m. Romos Katalikų Bažnyčios dokumentuose trumpai paminėta periodinė abstinencija - Apaštališkoji Penitenciarija nurodo nuodėmklausiams, jog sutuoktinių pasirinkimas susilaikyti nuo lytinių santykių vaisinguoju metu, ypač turint tam svarbių priežasčių, nelaikytinas nuodėme. 1880 m. šis nurodymas pakartojamas ir priduriama, jog tais atvejais, jei pora naudoja dirbtinę kontracepciją ir jos nepavyksta atkalbėti nuo gimimų reguliavimo, nuodėmklausys turėtų pasiūlyti periodinę abstinenciją.

1905 m. olandų ginekologas Theodoor Hendrik van de Velde atrado, jog menstruacinio ciklo metu ovuliacija įvyksta tik vieną kartą (šiuo metu žinoma, jog galima ir antroji ovuliacija, tačiau tik per 12 val. nuo pirmosios).


1929 m. Kyusaku Ogino Japonijoje ir Herman Knaus Austrijoje nepriklausomai vienas nuo kito įrodė, jog ovuliacija ir vaisingumo pikas būna likus dviems savaitėms iki kitų mėnesinių (Knaus manė, jog liuteininė fazė trunka lygiai 14 dienų, Ogino - kad 12-16 dienų). Ogino šį atradimą taikė apskaičiuoti tinkamiausią laiką pastojimui vaisingumo problemų turinčioms poroms.



1930 m. olandų gydytojas katalikas John Smulders pritaikė Knaus ir Ogino atradimą nėštumo atidėjimo tikslais ir pristatė savo darbą Olandų Romos Katalikų medicinos asociacijoje. Metodas buvo pavadintas kalendoriniu ritmo metodu.

1930 m. popiežius Pijus XI enciklikoje "Casti Connubii" nurodo, kad nėra jokios moralinės dėmės dėl lytinių santykių tuo metu, kai nauja gyvybė negali būti pradėta. Nors tai visų pirma reiškė tokias situacijas, kaip nėštumas ir menopauzė, Apaštališkoji Penitenciarija (1932 m.) bei dauguma katalikų teologų interpretavo šiuos žodžius ir kaip leidimą poroms, esant svarbių priežasčių, naudoti naujai sukurtąjį ritmo metodą. Selektyvaus periodinio susilaikymo moralumu tebeabejojo tik mažuma Katalikų Bažnyčios teologų (video). Istorikai išskiria dvi 1951 m. popiežiaus Pijaus XII kalbas, kuriose nedviprasmiškai išsakytas Bažnyčios pritarimas periodinei abstinencijai. 1955 m. apklausos duomenimis, daugiau nei 65 proc. katalikų JAV naudojo ritmo metodą.

1932 m. gydytojas katalikas Leo J. Latz Čikagoje išleido knygą "Moterų nevaisingumo ir vaisingumo ritmas", kuri ne kartą buvo perleidžiama.


Akušeris ginekologas John Rock įsteigė pirmąją JAV Ritmo kliniką, skirtą mokyti katalikų poroms.

Ritmo metodas pagrįstas ne vaisingumo požymių stebėjimu (taigi neatitinka šiuolaikinio PSO NŠP apibrėžimo), o tik statistiniu skaičiavimu, remiantis ilgiausio ir trumpiausio ciklų per pastaruosius 6-12 mėn. trukme, kiaušialąstės ir spermatozoidų gyvenimo trukme bei liuteininės fazės trukme. Nors ritmo metodo sukūrimas ir buvo didžiulis įvykis NŠP istorijoje, netruko paaiškėti, jog toks metodas, nestebint vaisingumo požymių, yra nepatikimas. Šiuo metu kalendorinis metodas naudojamas tik kaip sudėtinė keliasimptomių metodų dalis.

1999 m. Georgetown universitete sukurtas kiek didesnio efektyvumo nei ritmo metodas, tačiau taip pat kalendorinis standartinių dienų metodas, skirtas neraštingoms moterims. Jis gan sėkmingai integruotas į šeimos planavimo programas.

Iki 1920 m. visos krikščionių bažnyčios pasisakė griežtai prieš kontracepciją. 1930 m. anglikonų vyskupai Lambeto Konferencijoje nubalsavo prieš šį draudimą, leisdami vartoti kontracepciją tam tikromis aplinkybėmis. Deja į pastarąją sąlygą buvo kreipiama mažai dėmesio. Netrukus anglikonus pasekė nemažai kitų krikščionių denominacijų.

Temperatūrinis metodas

1868 m. W. Squire (Londone) ir 1870 m. Rabatheau (Prancūzjoje) pirmieji pastebėjo, jog vaisingo amžiaus moterims būdingi dvifaziai bazinės kūno temperatūros (BKT) kitimai.

1876 m. Mary Putnam Jacobi (Filadelfijoje, JAV) aprašė bazinės kūno temperatūros pakilimą menstruacinio ciklo metu ir kartu su tėvynainiu John Goodman paskelbė vadinamąją "ciklinę menstruacijų teoriją".


1904 m. minėtasis olandų ginekologas van de Velde pastebėjo, jog bazinės kūno temperatūros pakilimas nuo žemesnio lygio iki aukštesnio susijęs su ovuliacija.

1928 m. Van de Velde nurodė, jog bazinės kūno temperatūros pakilimą lemia geltonkūnio išskiriamas hormonas progesteronas.

1935 m. vokiečių kunigas Wilhelm Hillebrand pirmasis pasiūlė BKT matavimus naudoti planuojant šeimą. Metodą toliau tobulino jo tautietis Gerhard K. Doering.

IV dešimtmetyje bazinės kūno temperatūros tyrimų srityje reikšmingi ir austrų gydytojo Joseph Roetzer darbai.

1957 m. olandas Jan Gerhard Hendrik Holt sukurė vadinamąjį temperatūrinį Holto metodą.

1963 m. anglų neurologas John Marshall sukonkretino temperatūrinio metodo taisyklę ir apjungė kalendorinį bei temperatūrinį metodus pavadindamas bendru kalkuliacinio - temperatūrinio / kalkulioterminio metodo vardu.

1966 m. mokslininkų grupė, dirbanti PSO, suformulavo BKT pakilimo taisyklę: "BKT pakilimu laikomas jos pakilimas per 48 val. ar trumpesnį laiką. Trijų iš
eilės einančių dienų BKT turi būti mažiausiai 0,2oC aukštesnė už šešių prieš tai buvusių dienų BKT".


1968 m. John Marshall atliko pirmąją prospektyvinę bazinės kūno temperatūros studiją.

Simptoterminis metodas

Simptoterminio metodo pradidinkais laikomi amerikiečių visuomenės sveikatos specialistas Edward F. Keefe (1951 m.) ir austrų akušeris Josef Roetzer (1953 m.) Kiekvienas jų dirbo savo šalyje.


1950 m. Gerhard Karl Doering suformulavo vadinamąją Doeringo taisyklę.

1962 m. E. F. Keefe aprašė gimdos kaklelio pokyčius ovuliacijos metu.

1968 m. pasirodė popiežiaus Pauliaus VI enciklika "Humanae Vitae" ("Apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę").

1971 m. sutuoktiniai John ir Sheila Kippley kartu su savo mokytoju - gydytoju Konald A. Prem įsteigė pirmąją organizaciją, skirtą simptoterminio metodo mokymui - Šeima šeimai lygą. Jų metodas apėmė temperatūrinį, gimdos kaklelio gleivių ir gimdos kaklelio požymius.

Sheila Kippley

1973 m. Paul Thyma pasiūlė dvigubo patikrinimo (angl. double-check) metodikos terminą, reiškiantį, jog tiek vaisingos fazės pradžia, tiek pabaiga nustatoma pagal du, vienas kitą patikrinančius požymius. BKT matavimas taikomas praktiškai visuomet, todėl neretai keliasimptomiai būdai yra vadinami simptoterminiais. Tai visus įmanomus vaisingumo požymius pasitelkiantys metodai.

1984 m. John Kelly ir Anna Flynn Birmingeme (Didžiojoje Britanijoje) įsteigė Natūralaus šeimos planavimo mokytojų asociaciją. Vėliau metodas buvo papildytas Bilingsų metodo komponentais. Pagal šią vadinamąją Birmingemo metodiką dirba ir Airijos natūralaus šeimos planavimo mokytojų asociacija. Nuo 1992 m. ji sėkmingai pradėta diegti Lietuvoje.


Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė organizacija, propaguojanti vaisingumo pažinimu grįstus šeimos planavimo metodus.

1981 m. Niujorke įsteigta pirmoji sekuliari organizacija - Vaisingumo pažinimo centras (Fertility Awareness Center)

1982 m. sekuliari autorė Toni Weschler išleido bestseleriu tapusią ir ne kartą pakartotinai perleistą knygą Taking Charge of Your Fertility.


1987 m. Kanadoje įsteigtas taipogi sekuliarus natūropatinės ir alternatyviosios medicinos centras - Justisse (video).

Šiuo metu esti keturios pagrindinės simptoterminio metodo modifikacijos, tarpusavyje besiskirainčios gana nedaug. Beveik kiekvienoje šalyje šie metodai dar turi savų ypatumų, tačiau bent Europoje bandoma metodikas suvienodinti - didžiausi multicentriniai tyrimai atliekami Diuseldorfo universitete Vokietijoje.

Gimdos kaklelio gleivių metodas

Bilingsų ovuliacinis metodas

XX a. IV-V dešimtmetyje kaip katalikams priimtinas šeimos planavimo metodas labai išpopuliarėjo kalendorinis ritmo metodas, tačiau būdamas mažai efektyvus "gadino reputaciją" visam natūraliam šeimos planavimui. Susidomėjimas temperatūriniu metodu buvo palyginus vangus. Be to, nei vienas iš šių dviejų metodų negalėjo padėti poroms, siekiančioms pastoti. Taigi tokiame kontekste imta ieškoti kitų būdų pažinti vaisingumą.

Pirmieji gimdos kaklelio gleivių moksliniai aprašymai pasirodė Prancūzijoje dar iki bazinės kūno temperatūros tyrinėjimų: 1837 m. Donne, 1847 m. Pouchet.

1855 m. W. Tyler Smith savo veikale "Leukorėjos patologija ir gydymas" mini, jog didžiausia tikimybė pastoti tuo metu, kai gimdos kaklelio gleivės yra vandeningiausios.

1868 m. J. Marion Sims aprašė spermos gyvybingumo testą po lytinio akto ir teigė, kad norint pastoti lytinis aktas turėtų būti atliekamas, kai gleivės tampa "šviesios ir skaidrios, o jų konsistencija panaši į kiaušinio baltymą" - tuomet spermatozoidų judrumas didžiausias.

1913 m. Max Huhner, tęsdamas Simso pradėtus darbus, patvirtino ypatingo gleivių tipo būtinumą - tyrimas buvo pavadintas Sims-Huhner testu.


1930 m. prancūzų mokslininkai J. Seguy ir H. Simmonet gausių ir tąsių gleivių pasirodymą moters ciklo metu susiejo su artėjančia ovuliacija. Seguy ir Vimeux pastebėjo, kad laparotomiškai patvirtintas ovuliacijos laikas sutampa su periodu, kai gimdos kaklelio gleivės laikinai tampa laidžios spermatozoidams.

Vis dėlto ir toliau ginekologijos vadovėliuose buvo vartojamas žodis "leukorėja", reiškęs "baltąsias išskyras", kai kurių ginekologų net siūlomas laikyti sutrikimo požymiu, nieko bendra neturinčiu su natūraliais fiziologiniais procesais.

1948 m. mokslo žurnale "Acta Obstetrics and Gynaecology of Scandinavia" pirmą kartą aprašyta vaisingų gleivių kristalizacija. Tai buvo svarbus atradimas, leidęs nustatyti gleivių tipus.

1966 m. švedų mokslininkas Erik Odeblad po septynerių metų biofizikinių gimdos kaklelio gleivių tyrinėjimų įrodė, jog tam tikru ciklo laiku pasirodančias skirtingas gleives gamina skirtingos gimdos kaklelio nišos.


1949 m. L. B. Shettles pasiūlė gimdos kaklelio gleivių požymius naudoti šeimos planavimo tikslais.

1950 m. australai gydytojai (neurologas ir pediatrė) John ir Evelyn Billings pradėjo gimdos kaklelio gleivių kiekio ir pobūdžio ciklinių kitimų tyrimus. Iš pradžių jie mokė poras tiek naujosios gimdos kaklelio gleivių metodikos, tiek temperatūrinio metodo, tačiau ilgainiui priėjo prie išvados, kad pastarasis nėra reikalingas, jei moteris geba skirti gleivių požymius. Be to, Bilingsai orientavosi visų pirma į menko raštingumo pasaulio gyventojus, kuriems temperatūrinis metodas būtų pernelyg sudėtingas.

1964 m. John ir Evelyn Billings pasiūlė gimdos kaklelio gleivių požymius naudoti kaip vienintelį indikatorių tiek vaisingosios fazės pradžiai, tiek jos pabaigai nustatyti. 1970 m. pagal PSO rekomendacijas E. ir J. Bilingsai pakeitė metodo pavadinimą iš ovuliacinio į Bilingsų ovuliacinį metodą.

Evelyn ir John Billings

1968 m. Bilingsų metodo pradėta mokyti už Australijos ribų - pirmiausiai Naujojoje Zelandijoje, Malaizijoje, Singapūre, Honkonge, Gvatemaloje, 1972 m. JAV, galiausiai praktiškai visame pasaulyje imta steigti Bilingsų metodo mokymo centrus. Pvz. 1977 m. įkurta "Amerikos šeima" (Family of the Americas).

Tarp Bilingsų bendradarbių taip pat buvo Melburno universiteto profesorius endokrinologas James Brown, daug nuveikęs estrogenų biochemijos tyrimų srityje (sukūręs vadinamąjį Brauno metodą estrogenų ir progesterono koncentracijai kraujyje bei šlapime nustatyti), tyręs subjektyviai pajaustų vaisingumo simptomų ryšį su kiaušidžių hormonais, bei Monasho universiteto profesorius H. G. Burger. 1983 m. E. Odeblad kartu su J. bei E. Billings ir James Brown nustatė, kaip susiję kiaušidžių lytiniai hormonai ir gleivių tipai.


Pastaraisiais metais E. Odeblad ir jo sekėja Ispanijos gydytoja Micaela Menarguez daugiausia atlieka gleivių molekulinius tyrimus, tiria įvairių veiksnių įtaką gleivių gamybai bei pastojimui.

Pasaulio mastu Bilingsų ovuliacinis metodas - labiausiai paplitęs iš visų NŠP metodų, tačiau Europoje jį praktikuojančių šeimų gana mažai.

Compass Billings ‎(1 dalis)‎


Compass Billings ‎(2 dalis)‎


Compass Billings ‎(3 dalis)‎

Kreitono modelis

1976 m. Kreitono Universitete JAV pradėtas kurti ir 1980 m. pristatytas Kreitono modelis (Creighton Model Fertility CareTM System) - tai gimdos kaklelio gleivių metodo modifikacija su itin standartizuotu, detaliu požymių vertinimu. Šio metodo autorius - amerikiečių gydytojas Thomas W. Hilgers.

1985 m. įsteigtas Popiežiaus Pauliaus VI institutas, mokantis Kreitono modelio.

Dviejų dienų metodas

Paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Georgetown universitete sukurtas dviejų dienų metodas - tai labai supaprastinta ovuliacinio metodo modifikacija, skirta visų pirma besivystančioms šalims.

Laktacinės amenorėjos metodas

1988 m. po daugybės tyrimų Italijoje Bellagio mieste vykusioje pasaulinėje mokslinėje konferencijoje priimtas vadinamasis Bellagio konsensusas dėl laktacinės amenorėjos metodo (LAM): moteris yra 98 procentais apsaugota nuo netikėto pastojimo, kai ji yra gimdžiusi mažiau nei prieš šešis mėnesius, amenorėjiška (neatsinaujinusios mėnesinės po gimdymo), maitinanti krūtimi ar beveik tik krūtimi.

1989 m. šeimos planavimo tarnybos peržiūrėjo Bellagio konsensuso duomenis Georgetown universitete ir galutinai suformulavo LAM apibrėžimą.

Literatūra

Lietuvių kalba
Anglų kalba
Kitomis kalbomis

NŠP Lietuvoje

Lietuvai atgavus nepriklausomybę atkurta iki Sovietų Sąjungos okupacijos 1926-1940 m. Lietuvoje veikusi katalikiška organizacija Caritas. Pirmieji jos atgaivinimo darbai pradėti 1988 m., o 1991 m. organizacija tapo tikrąja Caritas Internationalis nare.

Pagrindinis šios organizacijos tikslas - dvasinis žmonių augimas, išreiškiamas šūkiu "Kilti ir kelti". Jos programoje daug dėmesio skiriama šeimoms ir jų problemoms. Nepriklausomybės atkūrimo metu, remiantis statistikos duomenimis, bene pagrindinis šeimos planavimo metodas buvo abortas, tad Caritas pradėjo plačią neformalaus švietimo kampaniją, populiarindamas NŠP metodą. Informacija buvo platinama per spaudą, radiją, televiziją, verčiamos ir spausdinamos knygos ir bukletai, organizuojami kursai medikams, biologams ir šeimoms, įgyvendinamos krizinio nėštumo programos, konsultuojamos šeimos ir moterys, išgyvenančios krizinio nėštumo situaciją bei poabortinį sindromą.

1990 m. rugsėjo mėn. Kroatijoje (Slovonski Brod mieste) lietuviai dalyvavo konferencijoje "Medicinos etika ir šeima" bei drauge vykusiuose Bilingsų ovuliacinio metodo mokymuose. Kroatijoje šį net trijų ciklų kursą išklausė per 120 Lietuvos medikų, dvasininkų, žurnalistų. Keturis kartus per metus Lietuvą pasiekdavo Bilingsų metodui skirtas žurnalas.

1991 m. UAB "Šeima" išleido knygelę "Slėpiningas gyvybės ratas", kurioje labai trumpai pristatomi viensimptomiai ovuliacinis Bilingsų ir temperatūrinis metodai:

Slėpiningas gyvybės ratas. J. Pleskačiauskas, D. Čepienė, UAB "Šeima", 1991m.

1992 m. Vilniuje surengtas kongresas "Už gyvybę ir šeimą", kuriame kartu su kitais pasaulio medicinos etikos specialistais dalyvavo ir John bei Evelyn Billings.

1992 m. į lietuvių kalbą išversta Evelyn Billings ir Anna Westmore knyga "Billingso metodas. Nėštumų reguliavimas be vaistų ir kitų apsaugos priemonių" (vėliau ji dar buvo autorių tobulinta ir anglų kalba išleista 2003 m.):


1990 m. Caritas organizacijos sudėtyje savo veiklą pradėjo Lietuvos šeimos centras. Vėliau kaip atskiros organizacijos ėmė veikti Kauno arkivyskupijos šeimos centras (1997 m.), Vilniaus arkivyskupijos šeimos centras (1998 m.) Lietuvos šeimos centras iš viso apima 56 šeimos centrų tinklą visoje šalyje.

Nuo 1991 m. Lietuvos šeimos centras ėmė palaikyti ryšius su tarptautinėmis organizacijomis.

1991-1993 m. Tarptautinė šeimos gyvenimo rėmimo federacija International Federation for Family Life Promotion, padedama Church in Need fondo, pradėjo pirmąjį projektą. Lenkijoje Didžiosios Britanijos NŠP mokytojų asociacijos Natural Family Planning Teachers’ Association instruktoriai apmokė pirmuosius aštuonis Lietuvos NŠP mokytojus. Pastarieji atrinko 120 kandidatų kitiems kursams, vykusiems Vilniaus universiteto ir tuometinio Kauno medicinos universiteto (vėliau pervadinto į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą) medicinos fakultetuose. Taip Lietuvoje pradėtas diegti vadinamasis Birmingemo dvigubo patikrinimo simptoterminis metodas. 56 iš kandidatų baigė šio mokymo teorinę bei praktinę dalį.

1993 m. Lietuvos šeimos centras tapo 1992 m. įkurtos skėtinės visuomeninės organizacijos - Europos ugdymo šeimos gyvenimui instituto (European Institute for Family Life Education (EIFLE)) nariu.

Nuo 1996 m. Birmingemo simptoterminio metodo mokytojai pradėti rengti Lietuvoje savomis jėgomis.

Pirmieji NŠP mokytojai (daugiausiai šeimos gydytojai, gydytojai akušeriai-ginekologai) dirbo sveikatos priežiūros institucijose. Nemažai jų dėl nepakankamos motyvacijos, kitų įsipareigojimų kasdieniame darbe nutraukė NŠP mokytojų darbą.

1998 m. į lietuvių kalbą išversta Margaret Nofziger knyga "Natūralus nėštumo planavimas":



1998 m. Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją - Leidybos ir informacijos centrą "Už gyvybę". Jis aktyviai prisidėjo populiarinant NŠP bei konsultuojant šeimas.

1999 m. pasirodė Virgilijaus Rudzinsko knyga "Vaisingumo pažinimas":

http://www.gyvybe.lt/leidiniai/index.html

1998 - 2001 m. NŠP mokytojomis buvo rengiamos slaugytojos ir akušerės. Pradėtas dėstyti 40 valandų podiplominių studijų kursas kolegijoje. Tai beje buvo vienintelis formalus šio dalyko kursas. Jo klausytojos mielai mokėsi teorinės kurso dalies, bet tik nedaugelis iš jų (5 iš 35) ėmėsi NŠP konsultavimo praktikos. Mokoma būdavo daugiausiai šeimos centruose, bet ne medicinos institucijose.

Nuo 2002 m. ypatingas dėmesys pradėtas skirti atrenkant kandidatus į NŠP konsultantus - mėginta įtraukti bendradarbiaujantį su šeimos centrais medicinos personalą (daugiausiai akušeres ir slaugytojas).

2003 m. Pasaulio gydytojų federacijos "Už žmogaus gyvybę" Lietuvos asociacijos atstovės J.I. Tartilienė ir B. Obelenienė dalyvavo tarptautinėje jubiliejinėje Bilingsų ovuliacinio metodo penkiasdešimtmečiui paminėti skirtoje konferencijoje ir šio metodo mokymo programoje Melburne, Australijoje.


2004 m. birželio mėnesį Kaune įvyko tarptautinė konferencija „Vaisingumas ir šeimos gyvenimas besikeičiančiame pasaulyje. Antropologiniai ir medicininiai aspektai“. Ją organizavo EIFLE, Vytauto Didžiojo bei Kauno Medicinos Universitetai, Lietuvos šeimos centras ir Krikščioniškieji gimdymo namai. Renginį globojo Kauno arkivyskupas Metropolitas Sigitas Tamkevičius, SJ, palaimino popiežius Jonas Paulius II. Pranešimus skaitė ir konferencijos grupėse dirbo Lijono, Diuseldorfo, Haidelbergo, kitų universitetų medikai, teologai, edukologai. Konferencija svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, nes joje tarėsi įvairių sričių mokslininkai ir specialistai - medikai, teologai, edukologai. Konferencijoje persipynė Rytų ir Vakarų šalių specialistų sukaupta patirtis, padedanti atpažinti visoms kultūroms ir tautoms bendrus šeimos vaisingumo pažinimo ir moksliškai pagrįsto natūralaus šeimos planavimo principus bei jų pritaikymo galimybes. Konferencijoje buvo priimta rezoliucija, kurią pasirašė per tris dešimtis konferencijoje dalyvavusių įvairių šalių organizacijų vadovų bei atstovų.

2005 m. įkurtas Santuokos ir šeimos studijų centras.

Teisiškai sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys konsultacijas šeimos planavimo srityje, Lietuvoje turi gebėti konsultuoti sutuoktinius taip pat ir vaisingumo pažinimo bei NŠP metodų klausimais. Deja vaisingumo pažinimo mokymui aukštosiose mokyklose, rengiančiose sveikatos priežiūros specialistus, yra skiriama per mažai dėmesio.

Šiuo metu NŠP konsultantai rengiami Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete pagal neformaliąją švietimo programą.

2010 m. Vilniuje įsteigtas Prieraišiosios tėvystės centras, kuriame organizuojami NŠP kursai moterims bei nemokama NŠP palaikymo grupė.

Pagrindinį vaidmenį propaguojant NŠP tebeatlieka Lietuvos arkivyskupijų šeimos centrai. Plačiau skaitykite NŠP mokymas Lietuvoje.

2011 m. birželio mėnesį Sveikatos mokslų universitete Kaune surengta tarptautinė mokslinė konferencija "Vaisingumo pažinimas - asmens teisė žinoti".

2013 m. kovo mėnesį Panevėžyje įvyko respublikinė mokslinė - praktinė konferencija "Vyro ir moters tarpusavio santykių ekologija" (pranešimų garso įrašai).

Literatūra

Comments