Biologiniai pagrindai

Lytinės sistemos struktūra

Vyro lytinėse liaukose sėklidėse gaminasi vyriški lytiniai hormonai androgenai ir bręsta lytinės ląstelės – spermatozoidai. Moters lytinėse liaukose kiaušidėse gaminasi moteriški lytiniai hormonai: estrogenai bei progesteronas, ir bręsta lytinės ląstelės – kiaušialąstės. Tačiau bendrąją vaisingumą užtikrinančią sistemą sudaro ne vien lyties organai - jie negali funkcionuoti atskirai nuo kitų organų sistemų. Vaisingumą reguliuoja centrinė nervų sistema - visų pirma pagumburis ir posmegeninė liauka (hipofizė), kurie taip pat yra susiję su smegenų žieve bei kitomis smegenų dalimis.

Galvos smegenų dalis pagumburis išskiria gonadotropinus atpalaiduojančius hormonus (angl. gonadotropin releasing hormone - GnRH), kurie savo ruožtu skatina posmegeninę liauką hipofizę gaminti:

  • gonadotropinius hormonus:

    • folikulus stimuliuojantį hormoną (FSH) - jis skatina folikulų brendimą kiaušidėse, estrogenų sekreciją folikulo ląstelėse, vyro organizme - spermatozoidų vystymąsi,

    • liuteinizuojantį hormoną (LH) - jis inicijuoja kiaušidėse ovuliaciją, geltonkūnio brendimą bei progesterono gamybą, vyro organizme - skatina androgenų (testosterono) sekreciją sėklidėse,

  • prolaktiną - jis atsakingas už pieno liaukų vystymąsi, pieno gamybą krūtyse, skatina motinystės instinktą, slopina gonadotropinų išsiskyrimą, ovuliaciją bei mėnesinių ciklą, daugiausiai jo išsiskiria nėštumo metu ir ypač po gimdymo.

Be to, tiek moters, tiek vyro lytinės liaukos svarbios ne tik vaisingumui, bet ir atskiroms lytims būdingų išorinių bruožų susiformavimui. Lytinių hormonų receptorių yra ne tik lyties organuose, bet ir įvairiose kitose žmogaus kūno vietose: kauluose, raumenyse, odoje ir kt.

Hormoninė kontracepcija šiurkščiai įsikiša į šį natūralų reguliacijos ratą ir veikia ne tik visą moters lytinę sistemą, bet ir visą organizmą. Plačiau apie hormoninės kontracepcijos veikimą

Vyrų ir moterų vaisingumo skirtumai

Moters lytinė sistema

Moters lyties organai

Moters lyties organai skirstomi į išorinius ir vidinius. Juos skiria mergystės plėvė, kuri plyšta pirmųjų lytinių santykių metu.

Išoriniai lyties organai

  • Didžiosios bei mažosios lytinės lūpos, suformuojančios lytinį plyšį

  • Varputė

  • Makšties prieangis

Vidiniai lyties organai

  • Kiaušidė - tai migdolo formos vidutiniškai 4×1,5×1 cm dydžio porinis organas, raiščiais prisitvirtinęs prie dubens sienos ir gimdos. Kiaušidę sudaro šerdis iš jungiamojo audinio bei gausaus kraujagyslių tinklo ir žievė, kurioje išsidėsto folikulai - juose bręsta kiaušialąstės. Kiaušidėse folikulų nuolat mažėja: tik gimusios mergaitės kiaušidėse būna apie 1-2 milijonai pirminių folikulų, sulaukus pirmųjų mėnesinių jų lieka apie 300-400 tūkstančių, o per visą moters gyvenimą tesubręsta tik 400-500 kiaušialąsčių. Kiaušidėse ne tik formuojasi ir bręsta kiaušialąstės, bet ir sintetinami moteriškieji lytiniai hormonai - estrogenai bei progesteronas.

  • Kiaušintakis - tai porinis vamzdelio pavidalo organas. Vienas kiaušintakio galas atsiveria į gimdos ertmę, o kitas apsupa kiaušidę. Eidamas nuo gimdos link kiaušidės kiaušintakis platėja, tampa piltuvo pavidalo ir baigiasi spurgomis, kurios ovuliacijos metu pagauna kiaušialąstę. Apvaisinimas įvyksta būtent kiaušintakyje (labiausiai nuo gimdos nutolusiame jo trečdalyje). Kiaušintakis išklotas gleivinės ląstelėmis, kurios turi mažus plaukelius - šiems virpant kiaušialąstė, o vėliau ir embrionas juda gimdos ertmės link. Dėl didėjančios estrogenų koncentracijos stiprėja kiaušintakio sienelės raumenų susitraukimai, ovuliacijos metu kiaušintakio spurgos lyg pirštai apglėbia kiaušidę, kad plyšus folikului įtrauktų kiaušialąstę. Gleivinės ląstelės išskiria sekretą, kuris leidžia spermatozoidams lengviau judėti ir gabenti kiaušialąstę gimdos link. Progesteronas atpalaiduoja kiaušintakio sienelę ir skatina ritmingus jos susitraukimus, kad apvaisintas kaušinėlis, o vėliau ir embrionas, patektų į gimdą.

  • Gimda - tai apie 7 cm ilgio kriaušės formos raumeninis organas, esantis dubens ertmės centre, tarp šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos. Ją sudaro kūnas ir kaklelis. Tarp gimdos kūno priekinės ir užpakalinės sienelių yra trikampio formos plokščia ertmė, susijungianti su kaklelio kanalu. Viršutinė kūno dalis vadinama gimdos dugnu, o apatinė - sąsmauka. Į gimdos dugną šonuose atsiveria kiaušintakiai, o sąsmauka pereina į gimdos kaklelį. Tiek gimdos ertmė, tiek kaklelis iškloti gleivinės, tačiau ji esti skirtinga. Veikiant lytiniams hormonams daugiausiai kinta gimdos ertmės gleivinė, kurią sudaro pamatinis ir atkrintamasis (funkcinis) sluoksniai. Funkcinis per menstruacijas atkrinta ir pasišalina, o iš pamatinio formuojasi naujas sluoksnis.

  • Makštis - tai elastingas vamzdelio pavidalo organas, kuris jungia gimdą ir lytinį plyšį. Lytinių santykių metu į makštį patenka sperma, pro makštį gimsta naujagimis, išteka mėnesinių kraujas. Makštyje esančios pieno rūgšties bakterijos sudaro terpę, nepalankią daugintis mikroorganizmams.

Mėnesinių ciklas

Mėnesinių ciklas prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną ir trunka iki paskutinės dienos prieš kitas tikrąsias mėnesines.

Tikrosios mėnesinės - tai mėnesinės, prieš kurias buvusiame cikle įvyko ovuliacija. Ovuliaciją patvirtina vienintelis NŠP požymis - bazinės kūno temperatūros (BKT) pakilimas.

Norint pažinti vaisingumą, būtina suprasti fiziologinius pokyčius, vykstančius moters organizme mėnesinių ciklo metu. Juos lemia hipofizės, pagumburio ir kiaušidžių išskiriami hormonai.

Pagumburis išskiria GnRH į hipofizę, kuri cikliškai išskiria gonadotropinus FSH bei LH ir reaguoja į kiaušidžių išskiriamų hormonų - estrogenų ir progesterono - lygį kraujyje.

Estrogenų poveikis

  • Skatina vidinio gimdos sluoksnio (endometriumo) atsistatymą ir vešėjimą po mėnesinių.

  • Skatina gimdos kaklelio liaukas gaminti gleives.

  • Skatina gimdos kaklelio minkštėjimą, pakilimą ir atsivėrimą.

  • Skatina lyties organų vystymąsi, krūtų augimą ir pigmentaciją, makšties epitelio augimą ir ragėjimą, yra svarbūs antrinių lytinių požymių vystymuisi, lytinei elgsenai, skatina baltymų sintezę kepenyse, kalcio kaupimąsi kauluose, kraujo krešėjimą, plečia kapiliarus, palaiko lytinės ir šlapimo sistemų struktūrų tonusą bei elastingumą ir kt.

Progesterono poveikis

  • Parengia gimdos gleivinę implantacijai (jei moteris nepastoja, gimdos gleivinė vėliau atkrinta ir pasišalina su menstruaciniu krauju).

  • Slopina ovuliaciją ir apriboja pirminių folikulų brendimą kiaušidėse.

  • Skatina gimdos kaklelio nusileidimą, užsivėrimą, sukietėjimą.

  • Skatina tirštų, gimdos kaklelio kanalą užkemšančių, gleivių gamybą.

  • Lemia BKT pakilimą po ovuliacijos per 0,2-0,8oC, kuris išsilaiko iki kitų mėnesinių pradžios.

  • Skatina pieną išskiriančių liaukučių išvešėjimą, sąlygojantį specifinius pojūčius krūtyse.

  • Svarbus nėštumo palaikymui, didina kvėpavimo centro jautrumą CO2, slopina centrinę nervų sistemą, mažina aminorūgščių kiekį serume, skatina azotinių medžiagų išsiskyrimą su šlapimu ir kt.

Sveikos moters mėnesinių ciklai gali būti itin reguliarūs, tačiau jų trukmė gali ir svyruoti gan plačiose ribose - nuo 21 iki 45 dienų. Dažniausiai pasitaiko 25-35 dienų ciklai ir jie laikomi reguliariais (įprastais). Klaidingai manoma, jog idealus ciklas privalo trukti 28 dienas - iš tiesų tai tėra statistinis vidurkis, o 28 dienų ciklai būdingi vos keliolikai procentų moterų.

Ciklo trukmę gali veikti įvairūs veiksniai: ligos, vaistai, kelionės, netinkama mityba, netinkamas kūno svoris, sportas, stresas, žindymas, aplinka (net šviesa nakties poilsio metu), todėl kiekvienos moters ciklas yra labai individualus ir net tos pačios moters ciklai gali būti skirtingi. Mėnesinių ciklo ilgio svyravimas apie 5 dienas tai pačiai moteriai nelaikomas ciklo nereguliarumu.

Pirmųjų mėnesinių mergaitės paprastai sulaukia 10-14 metų amžiaus. Iš pradžių ciklai paprastai trunka ilgiau nei 30 dienų, apie vienerius metus būna labai dažni nereguliarūs ciklai. Dauguma ciklų tampa reguliarūs (įprasti) ir baigti tik moteriai peržengus 20-uosius gyvenimo metus. Iki 41-erių metų ciklai turi tendenciją trumpėti, po to - vėl pailgėja.

Kas vyksta su manimi? (video 10-12 m. mergaitėms)

What's a normal menstrual cycle for my teenager doughter?

Su amžiumi moters vaisingumas palaipsniui mažėja. Penktajame, kartais šeštajame, gyvenimo dešimtmetyje moteriai prasideda premenopauzė - gan komplikuotas nereguliarių ciklų laikotarpis, kuomet moteris dar gali pastoti (plačiau apie premenopauzę). Galiausiai mėnesinės visiškai išnyksta ir likusią gyvenimo dalį tęsiasi nevaisingasis laikotarpis - menopauzė.

Mėnesinių ciklo fazės

Mėnesinių ciklą į fazes galima skirstyti labai įvairiai:

  • pagal gonadotropinų išsiskyrimą:

    • folikulinė (FSH) - iki ovuliacijos (jos metu bręsta keletas folikulų, iš kurių vienas ovuliuos),

    • liuteininė (LH) - po ovuliacijos (jos metu funkcionuoja geltonasis kūnas (lot. corpus luteum), NŠP kontekste liuteininės fazės pradžia laikoma pirmoji BKT pakilimo diena);

  • pagal kiaušidžių išskiriamus lytinius hormonus:

    • estrogeninė,

    • progesteroninė;

  • pagal ovuliaciją:

    • ikiovuliacinė,

    • ovuliacinė,

    • poovuliacinė;

  • pagal kiaušidžių veiklą:

    • folikulų brendimo,

    • ovuliacijos,

    • geltonkūnio;

  • pagal gimdos gleivinės kitimą:

    • atsinaujinimo,

    • proliferacijos,

    • sekrecijos,

    • kraujavimo;

  • pagal bazinę kūno temperatūrą:

    • žemos temperatūros,

    • pakilusios temperatūros.

NŠP kontekste skiriamos trys mėnesinių ciklo fazes:

  • ankstyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka tik dalį folikulinės fazės),

  • vaisingoji fazė (ji apima dalį folikulinės fazės, ovuliaciją ir kelias pirmąsias liuteininės fazės dienas),

  • vėlyvoji nevaisingoji fazė (ji atitinka liuteininę fazę, išskyrus pirmąsias kelias jos dienas).

Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ANF)

4 vienodo ilgio - 28 dienų ciklai.

Ovuliacija įvyko skirtingu metu: 12, 14, 16 ir 18 ciklų dienomis.

Paveikslėlio šaltinis (PDF), p.2

Period - mėnesinės, ovulation - ovuliacija,

fertile - vaisinga fazė, infertile - nevaisinga fazė

Paveikslėlio šaltinis

3 skirtingos trukmės ciklai su vienodo ilgio - 14 dienų trukmės liuteinine faze.

Ovuliacija įvyko 14, 11, 18 ciklų dienomis.

Paveikslėlio šaltinis, p. 32

Ankstyvoji nevaisingoji fazė (ikiovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda pirmąją tikrųjų mėnesinių dieną.

  • Prasideda ir pasibaigia mėnesinės, kurių metu pasišalina atsidalijęs vidinis gimdos gleivinės sluoksnis.

  • Po mėnesinių gimdos kaklelis esti nusileidęs, užsivėręs ir kietas.

  • Gimdos kaklelyje gaminasi tirštos apsauginės gleivės, kurios užklijuoja gimdos kaklelį ir nepraleidžia patogenų bei spermatozoidų.

  • Mėnesinių metu ir iškart po jų BKT gali būti svyruojanti plačiose ribose (Fluctuating BBT).

  • Dėl hipofizės išskiriamo FSH kiaušidėse pradeda bręsti keliolika pirminių folikulų (pūslyčių), iš kurių per visą ciklą subręsta tik vienas. Tuo metu folikulo sienelėje būna dviejų rūšių ląstelės - apvalkalo ir grūdėtosios. Sudėtingų biocheminių procesų metu iš apvalkalo ląstelėse esančio cholesterolio pagaminami vyriškieji lytiniai hormonai androgenai, kuriuos grūdėtosios ląstelės tuojau pat verčia į estrogenus.

ANF yra sąlyginio nevaisingumo fazė, nes pirmojoje ciklo pusėje nevaisingumo trukmė nėra vienoda - ji ne tik skiriasi skirtingų moterų, bet ir tos pačios moters skirtinguose cikluose. Jei folikulo brendimas prasidėjo labai anksti, ANF baigsis iškart po mėnesinių ar net jų metu (tai būdinga trumpiems ciklams), o jei kiaušialąstės brendimas užsitęs, ANF bus gan ilga (ir visas ciklas bus ilgesnis). Net ir vienodo ilgio cikluose ovuliacija gali vykti skirtingu metu.

Vaisingoji fazė (VF)

Vaisingoji fazė (ovuliacinė fazė) prasideda pasirodžius pirmosioms gimdos kaklelio gleivėms, gimdos kakleliui pradėjus įgauti vaisingo tipo požymius ir/arba sulaukus kalendorinės ribos (plačiau skaitykite Ankstyvosios nevaisingosios fazės pabaigos nustatymas).

VF yra labai dinamiška. Jos metu vykstančius fiziologinius pokyčius sąlyginai galima suskirstyti į 3 etapus.

1. Iki ovuliacijos

  • Gamindami didėjantį kiekį estrogenų dalis folikulų sunyksta ir išryškėja geriausiai subrendęs dominuojantis folikulas - Grafo folikulas, kuris ir toliau išskiria vis didesnius estrogenų kiekius, maksimumą pasiekiančius, kai folikule subręsta kiaušialąstė.

  • Gimdos gleivinė intensyviai veša, storėja, joje formuojasi liaukos.

  • Gimdos kaklelis pakyla, suminkštėja, atsiveria, suintensyvėja jo liaukų veikla.

  • Gausėja vaisingųjų gleivių, kuriose spermatozoidai gali išlikti gyvybingi iki 6 dienų.

2. Ovuliacija. Kai estrogenų kiekis tampa maksimalus ir išsilaiko apie 50 val., hipofizė išskiria didelį kiekį LH, kurio veikiamas subrendęs 20 - 25 mm skersmens Grafo folikulas priartėja prie kiaušidės paviršiaus ir pradeda jį tempti. Tempiama folikulo sienelė ir kiaušidės paviršius plyšta. Iš folikulo išsilaisvinusi subrendusi kiaušialąstė patenka į pilvaplėvės ertmę - šis procesas ir yra ovuliacija. Kiaušialąstę švelniai pagauna kiaušintakio galuose esantys gaureliai (fimbrijos/spurgos) ir įtraukia į kiaušintakį, kur ir gali įvykti apvaisinimas.

3. Po ovuliacijos

  • Plyšusio folikulo vietoje ima formuotis geltonkūnis - folikulo grūdėtosios ląstelės intensyviai kaupia lipidus ir LH veikiamos iš cholesterolio gamina progesteroną.

  • Pakyla BKT.

  • Gimdos kaklelis vėl nusileidžia, sukietėja ir užsidaro, jame vėl pasigamina tirštos užklijuojančios apsauginės gleivės.

  • Ryškiai sumažėja estrogenų kiekis.

VF, kaip ir ANF, trunka taip pat nevienodai. Jos trukmė priklauso nuo:

  • kiaušialąstės gyvavimo laiko,

  • spermatozoidų gyvybingumo,

  • moters amžiaus bei gimdymų skaičiaus (daug kartų gimdžiusių moterų ši fazė ilgiau išlieka nesutrumpėjusi).

Kiaušialąstė dažniausiai gyvuoja vos 6-12 val., rečiau - iki 24 val. (nors kai kurių autorių duomenimis apvaisinta ji gali būti tik per pirmąsias 10 val.), tačiau spermatozoidai palankiose šiuo laikotarpiu gaminamose vaisingo tipo gleivėse geba išlikti gyvybingi iki 6 dienų, todėl bendras poros vaisingumas yra ilgesnis.

Šiek tiek paskubinti ovuliaciją gali ir lytiniai santykiai - jų metu iš spermos į moters kraujotaką patenka tokiu poveikiu pasižyminti medžiaga. Tai dar vienas argumentas, kodėl norint atidėti nėštumą kalendoriniai šeimos planavimo metodai nėra patikimi.

Vėlyvoji nevaisingoji fazė (VNF)

Vėlyvoji nevaisingoji fazė (poovuliacinė nevaisingoji fazė) prasideda praėjus kelioms dienoms po ovuliacijos (ši riba nustatoma griežtai pagal NŠP taisykles) ir tęsiasi iki paskutinės dienos prieš naujo ciklo mėnesinių pradžią.

Laikas nuo ovuliacijos (apytiksliai nuo BKT pakilimo) iki kitų mėnesinių vadinamas liuteinine faze. Normali jos trukmė - 9-17 dienų (maždaug pusei vaisingų moterų - 13-14 dienų), tačiau tai pačiai moteriai paprastai būdingi ne didesni nei 1-2 dienų svyravimai (daugiau svyruoti gali netipinėse situacijose - po gimdymo ar hormoninių kontraceptikų vartojimo), taigi, priešingai nei kitos fazės, VNF visada yra labai panašios trukmės.

  • Progesterono veikiama gimdos gleivinė išstorėja, jos liaukos tampa vingiuotesnės, didesnio spindžio, išskiria daug tirštų klijingų gleivių, t.y. pasiruošia priimti apvaisintą embrioną.

  • Gimdos kaklelis kietas, nusileidęs, užsivėręs, užklijuotas tirštomis apsauginėmis gleivėmis.

  • BKT išlieka pakilusi iki kitų mėnesinių pradžios.

  • Jei neįvyko apvaisinimas ir implantacija, geltonkūnis sunyksta, labai sumažėja lytinių hormonų gamyba, jie nebepalaiko gimdos gleivinės, funkcinis gimdos gleivinės sluoksnis atsidalija ir prasideda mėnesinės (jei apvaisinimas įvyko, geltonkūnis nesunyksta ir išskiria progesteroną dar apie 3 mėn., kol šią funkciją perima placenta).

VNF yra absoliutaus nevaisingumo fazė. Jei kiaušialąstė nebuvo apvaisinta vaisingojoje fazėje, ji per keliolika valandų suyra ir šiame cikle pastoti nebeįmanoma, nes didelis progesterono kiekis neleidžia subręsti naujiems folikulams. Nevaisingumas VNF metu kone prilygsta sterilizacijai.

Vyro lytinė sistema

Vyro lyties organai

  • Sėklidė - tai porinis organas, esantis odos maišelyje - kapšelyje, kuris yra kūno išorėje. Kapšelyje esanti žemesnė temperatūra reikalinga spermatozoidams bręsti. Sėklidės yra padalintos į atskiras mažas skilteles, kuriose vingiuojasi sėkliniai kanalėliai. Kanalėliuose iš juos dengiančių ląstelių vystosi spermatozoidai. Vyriškuosius hormonus androgenus gamina tarp kanalėlių grupėmis išsidėsčiusios didelės ląstelės.

  • Sėklidės prielipas yra virš sėklidės. Į jį atsiveria visi sėklidės kanalėliai, prieš tai susijungę sėklidės centre. Sėklidės prielipą sudaro labai vingiuotas latakas. Jame kaupiasi ir funkciškai subręsta spermatozoidai. Rūgšti terpė apsaugo spermatozoidus nuo bereikalingo judėjimo ir energijos išeikvojimo. Apatinė prielipo dalis yra į sėklinį lataką pereinantis spermatozoidų rezervuaras, kuris gali būti ištuštintas per trumpą laiko tarpą trijų ar keturių ejakuliacijų metu. Jis vėl prisipildo per 2 dienas.

  • Sėklinis latakas (sėklos išmetimo kanalas) kyla nuo kapšelio per kirkšninį kanalą į pilvo ertmę ir atsiveria į šlaplę. Į jį patenka trijų liaukų sekretai:

    • sėklinės pūslelės gamina sekretą, kuris sudaro iki 60% viso spermos tūrio, yra šarminis, todėl padeda neutralizuoti rūgštinę makšties terpę ir taip apsaugoti spermatozoidus nuo žūties;

    • priešinė liauka (prostata) sudaryta iš 30-50 išsišakojusių pūslelių liaukų, visas šias liaukas supa jungiamasis audinys, kuriame tarp liaukų pūslelių įvairiomis kryptimis eina stori pluoštai lygiųjų raumenų; prostata išskiria šarminį specifinio kvapo sekretą, turintį baltymų ir lipidų, kuris sudaro 25-30% spermos tūrio ir, manoma, aktyvina spermatozoidus ar padidina jų judrumą;

    • Kuperio liauka gamina skaidrų tąsų sekretą, kuris išsiskiria prieš ejakuliaciją, panaikina rūgštaus šlapimo likučius, palengvina sėklos ištekėjimą ir varpos slydimą į makštį.

  • Varpa - tai išorinis lyties organas, per kurį sperma išskiriama iš organizmo ir patenka į moters makštį. Spermos išskyrimas vadinamas ejakuliacija. Varpoje esanti šlaplė per lytinį aktą tampa sėklos išmetimo kanalu. Varpą sudaro akytkūniai, kurie dėl lytinio sujaudinimo prisipildo kraujo, todėl varpa tampa standi ir tiesi - įvyksta erekcija. Varpos erekciją ir ejakuliacijas kontroliuoja tam tikri stuburo smegenų centrai. Juos veikia jutimai: rega, klausa, uoslė, lytėjimas, teigiamos ir neigiamos emocijos.

Vyro organizme gonadotropinai išskiriami toniškai - nepertraukiamai, todėl sėklidžių gaminamų androgenų nuolat yra vienodas lygis. Pagrindinis iš jų - testosteronas nulemia pirminių (lyties organų) ir antrinių (plaukuotumas, raumenų masė, žemas balso tembras ir kt.) vyriškų požymių išsivystymą. Vaikystėje iki 10 -12 metų sėklidės gamina mažus testosterono kiekius. Jo gamyba staigiai padidėja lytinio brendimo metu ir laikosi aukščiausiame lygyje iki 40 metų. Šiuo laikotarpiu sveiko vyro sėklidėse gaminasi didžiuliai spermatozoidų kiekiai - 50 000 per minutę ir 72 mln. per dieną.

Spermatozoidas - tai kiaušialąstę galinti apvaisinti 0,06 mm ilgio vyriška lytinė ląstelė, kurią sudaro:

  • galvutė - joje yra branduolys su genetine informacija bei fermentas, reikalingas prasiskverbti į kiaušialąstę,

  • kaklelis - jame yra energijos sistema, teikianti spermatozoidui maistą ir leidžianti jam judėti,

  • uodegėlė - motoras, stumiantis spermatozoidą pirmyn.

Spermatozoidui subręsti reikalingos 60-72 dienos. Senstant testosterono kiekis laipsniškai mažėja, tačiau spermatogenezė vyksta iki gyvenimo pabaigos.

Per ejakuliaciją išsiskiria apie 2-6 ml spermos, kurioje yra 300-600 milijonų spermatozoidų. 75% spermatozoidų būna pirmame ejakuliacijos trečdalyje. Rūgštinėje makšties terpėje jie išlieka gyvybingi iki 1 val., labai vaisingose šarminės terpės gimdos kaklelio gleivėse - iki 5-6 dienų. Spermatozoidai kaupiasi gimdos kaklelio nišose, kol subręsta kiaušialąstė. Apie jos pasirengimą apvaisinimui spermatozoidus informuoja pasikeitusios gleivės - jos padeda pasiekti kiaušialąstę, taip jie išsaugo apvaisinti būtiną energiją. Spermatozoidų kakleliuose esančios mitochondrijos energija pasipildo iš vaisingose gleivėse esančių polisacharidų. Taip spermatozoidai išsaugo gebėjimą mosuoti uodegėle (1000 mostelėjimų pastumia spermatozoidą 1 cm į priekį, o iki kiaušintakio tenka nukeliauti apie 15-18 cm), plaukti prieš srovę kiaušintakyje ir sukaupia galios, reikalingos prasiskverbti pro kiaušialąstės sienelę. Pasiekę kiaušialąstę, spermatozoidai sutartinai veikdami pratirpina jų galvutėse esančiu fermentu kiaušialąstės sienelę, tačiau pro suplonėjusią vietą prasmunka tik vienas laimingasis. Kiaušialąstės apvalkalėlis tampa nebepralaidus kitiems spermatozoidams.

Apvaisinimas

Apvaisinimas įvyksta išoriniame kiaušintakio trečdalyje. Iki šio momento spermatozoidams tenka įveikti beveik 20 cm atstumą moters lytiniais takais. Spermatozoidai nukeliauja savo kūno ilgio atstumą per sekundę, taigi jiems prireikia apie 1 val., kad pasiektų išorinį kiaušintakio trečdalį.

Spermatozoidams prisiartinus prie kiaušialąstės, juos ima traukti kiaušialąstės išskiriamos cheminės medžiagos. Nors paprastai kiaušialąstę pasiekia daug spermatozoidų, apvaisinimo momentu tik vienas iš jų, fermentams padedant, prasiskverbia pro išorinį kiaušialąstės sluoksnį ir susilieja su kiaušialąste. Įvykus apvaisinimui susidaro viena ląstelė - zigota, kuri jau yra nauja gyvybė. Zigota susikuria barjerą, apsaugantį nuo kitų spermatozoidų įsiskverbimo.

Toks vienos ląstelės embrionas pradeda augti ir dalytis. Po 30 val. jį sudaro jau 2 ląstelės, po 68 val. - 16 ir t.t. Padedant kiaušintakį iš vidaus dengiantiems plaukeliams ir susitraukiant kiaušintakio raumenims, embrionas nešamas gimdos link. Embrionui pasiekus gimdą, jos gleivinė jau būna pasiruošusi implantacijai bei nėštumui. Praėjus maždaug 6-9 dienoms po apvaisinimo, embrionas įsitvirtina gimdos sienelėje, kur gyvena ateinančius 9 mėnesius.

Gyvybei pradėti būtini komponentai:

  • sveika ir gyvybinga kiaušialąstė,

  • sveiki ir gyvybingi spermatozoidai,

  • sveiki kiaušintakiai, nes viename iš jų įvyksta apvaisinimas,

  • sveikas vidinis gimdos sluoksnis, nes jame įsitvirtina pradėta nauja gyvybė,

  • vaisingos gleivės, nes tik dėl jų spermatozoidai išlieka gyvybingi ir gali apvaisinti kiaušialąstę,

  • darnūs sutuoktinių santykiai.

Biologiniai faktai, kuriais pagrįstas NŠP

  • Moteriai per ciklą paprastai įvyksta tik viena ovuliacija (antroji ovuliacija galima, tačiau tik per 12 val. nuo pirmosios).

  • Išsilaisvinusi kiaušialąstė gali būti apvaisinta per 10-12 val.

  • Spermatozoidai moters lytiniuose takuose gali išlikti gyvybingi 6 dienas.

  • Ikiovuliacinės ciklo fazės trukmė gali labai keistis, priklausomai nuo smegenų žievės, pagumburio, hipofizės, kiaušidžių sąveikos, taigi stresai, ligos, emocijos gali turėti įtakos mėnesinių ciklo trukmei šios fazės sąskaita.

  • Jei moteris nepastojo, liuteininė fazė yra stabilios trukmės (9-17 dienos, vidutiniškai 14 dienų).

  • Vaisingas dienas moteris gali nustatyti pagal vaisingumo simptomus.

Literatūra

Lietuvių kalba

Anglų kalba

Rusų kalba

  • babyplan (svetainė planuojantiems nėštumą)

Vokiečių kalba